Laisvės takas
Tako sudėtingumas: lengvas. Danga – asfaltas, žvyras, lauko kelias, smėlingas miško takas.
Pažintinis Laisvės takas nutiestas 2019 metais Latvijos laisvės kovų šimtmečio proga. Šį projektą iniciavo ir įgyvendino Liepojos miesto savivaldybė bei Karuostos gelbėjimo draugija.
LANKYTINOS VIETOS:
Liepojos gynybiniai įtvirtinimai
Liepojos miesto gynybinių įtvirtinimų sistema sudaryta iš fortifikacinių statinių, iškilusių XIX–XX amžių sandūroje. Įsaką pradėti jų statybą pasirašė tuometinis Rusijos imperijos caras. Šio Latvijos uostamiesčio gynyba turėjo būti užtikrinta atskirais įtvirtinimais, vadinamaisiais fortais, išdėstytais aplink visą miestą.
Redanas
Tai dalis Liepojos gynybinių įtvirtinimų sistemos, carinės valdžios nurodymu pastatytos XIX a. pabaigoje. Būtent ji 1919 metais atsidūrė Latvijai svarbių istorinių įvykių epicentre, – čia Liepojos gynėjams teko atremti įnirtingus bermontininkų antpuolius. Dabar Redanas savo lankytojams atskleidžia Liepojos gynybinės sistemos ir didvyriškos jos gynybos istorijos puslapius. 2022-ųjų gegužę Redane duris atvėrė Karuostos ir Nepriklausomybės karo muziejus. Be to, Karuostoje jau ketvirtus metus vyksta tarptautinis Karuostos festivalis, kuriame daug dėmesio skiriama meninei kūrybai. Redane galima apžiūrėti šio festivalio metu sukurtus darbus – sienų tapybos kūrinius ir instaliacijas.
Laisvės kovų vietos
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, latvių tauta suskubo pasinaudoti susidariusiomis aplinkybėmis ir sukurti savo nepriklausomą valstybę. Šiam siekiui buvo lemta išsipildyti 1918 m. lapkričio 18 dieną. Tądien buvo oficialiai paskelbta nepriklausoma Latvijos Respublika. Jau žengdama pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, jaunoji valstybė privalėjo įveikti gausybę sunkumų. Vienas jų, – Latvijos teritorijoje veikiančios svetimšalės karinės pajėgos. Pastarosios atstovavo šalims – Vokietijai ir Sovietinei Rusijai, neketinusiomis susitaikyti su nepriklausomos Latvijos faktu ir siekusioms įtraukti ją į savo okupacinius planus. Neilgai trukus, rytinę šalies sieną kirto Sovietinės Rusijos armija, daugeliui žinoma bolševikų vardu. Jų gretose buvo ir latvių raudonųjų šaulių.
Savo ruožtu šalies vakaruose lūkuriavo kaizerinės Vokietijos pajėgos (pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos imperija iširo), kurias saviems tikslams siekė išnaudoti Pabaltijo vokiečių dvarininkai ir Vakarų šalys. Šiam kariniam junginiui vadovavo Pavelas Bermontas-Avalovas, kurio vardu ilgainiui pavadintas visas junginys.
Iškilusi egzistencinė grėsmė vertė Latviją skubomis burti savas karines pajėgas ir ginklu kovoti su įsibrovėliais. 1919-ųjų lapkritį bermontininkai rezgė planus užimti Rygos bei Liepojos miestus ir galop nuversti Latvijos vyriausybę. Vienintelė jėga, stojusi mūru prieš bermontininkų okupacines užmačias, buvo Latvijos savanoriai. Pirmiausia Bermonto daliniai savo jėgas nukreipė į Rygą, kurioje tuomet rezidavo Latvijos vyriausybė. Didelėmis pastangomis sostinės gynėjams pavyko užpuolikus atmušti. Į Latvijos istorijos puslapius buvo įrašyta lapkričio 11-oji, – diena, kai svetimšalių įsibrovėlių daliniai buvo visiškai išvyti iš Rygos. Dabar tai – Lačplėsio diena, nacionalinė Latvijos šventė.
Nuožmiausias mūšis buvo laimėtas lapkričio 14 dieną. Bermontininkams užėmus Redaną, Klavierą, vidinį ir pietinį fortus, Latvijos kariai buvo priversti atsitraukti ir užimti naujas kovines pozicijas. Didelės dvasios tvirtybės ir ryžto vedami Latvijos savanoriai pakilo lemtingam kontrpuolimui. Jam vadovavo Karuostos komendantas, vyresnysis leitenantas Robertas Radzinis (lv. Roberts Radziņš). Nepaisant bermontininkų kiekybinio pranašumo ir kur kas geresnės ginkluotės, Liepojos gynėjams pavyko išstumti užpuolikus iš Redano. Priešo pajėgos atsitraukė už Tuosmarės ežero, palikdamos mūšio lauke savo kulkosvaidžius. Mūšiui vadovavęs R. Radzinis, deja, po kurio laiko mirė nuo patirtų sužeidimų. Po mirties jis apdovanotas Lačplėsio karo ordinu.
Šių mūšių svarbos neįmanoma pervertinti. Po jų bermontininkai buvo priversti trauktis iš visos Latvijos teritorijos. Iš pradžių jų trauktasi per Gruobinią Priekulės link, kol galop lapkričio 23 dieną atsidurta Skuode (Lietuvoje). Lapkričio 26 dieną Latvijos kariuomenė galutinai išlaisvino Kuržemę nuo bermontininkų. Liepojos mūšių nuostoliai: 4 karininkai, apie 100 instruktorių ir kariškių. Nelaisvėje žuvo 3 karininkai, apie 120 instruktorių ir kariškių. Karo trofėjai: 10 kulkosvaidžių, 9 automatiniai ginklai, 150 šautuvų ir 50 belaisvių, iš kurių 4 karininkai. Narsieji mūšių dalyviai buvo apdovanoti Lačplėsio karo ordinais. Gatvė, prie kurios vyko šie lemtingi mūšiai, dabar vadinama lapkričio 14 d. bulvaru (lv. 14.novembra bulvāris).
Raistas. Mednieku gatvė
Raistu (lv. dumbrājs) vadinamas miško tipas, kuriame auga juodalksniai ir beržai. Medžių šaknys formuoja didelius kemsynus, tarp kurių pavasarį, rudenį ir žiemą tyvuliuoja vanduo. Tokiame miške gausu nunykusių, negyvų medžių kamienų, kuriuose gyvena ir veisiasi smulkioji gyvūnija. Ji savo ruožtu yra daugelio paukščių mitybinė bazė ir sudaro sąlygas gyventi kitų rūšių gyvūnijai.
Nedidelio ploto raistų aptinkama visoje Latvijoje, tačiau tai gana retas biotopas, užimantis vos 0,3 % visos šalies teritorijos. Daugiausia žalos raistams daro žmogaus ūkinė veikla: griovių kasimas, miškų sausinimas ir kirtimas.
2-oji gynybinių įtvirtinimų baterija
Viena iš Liepojos pajūrio gynybinių įtvirtinimų dalių, – artilerijos baterija Nr. 2, – pastatyta kiek atokiau nuo jūros kranto. Dėl šios priežastis buvo iškirstas miškas, augęs priekrantės ruože tarp baterijos ir jūros. Ši artilerinė pozicija įrengta ant aukštumos (ant kopos keteros). Amunicijos sandėliai suprojektuoti ne po žeme (žemutiniame aukšte), kaip įprasta, o abipus pabūklų. Tam reikalui įrengti specialūs kazematai. Baterijos karinio arsenalo pagrindą sudarė mortyros – statmena trajektorija šaudantys artilerijos pabūklai. Šio tipo ginklu iššautas ir iš viršaus statmenai į taikinį skriejantis sviedinys galėjo kiaurai perskrosti priešo laivą. Kariniam personalui apgyvendinti priešais šiuos įtvirtinimus buvo pastatyti vienaukščiai mediniai barakai. Prie pabūklų artileristai patekdavo tik karinių pratybų dienomis.
Po Pirmojo pasaulinio karo betoniniais baterijos mūrais pasinaudojo Latvijos kariuomenė. Čia būta jos sandėlių ir vietos karinės pratyboms, kuriomis siekta išmokti apsisaugoti nuo cheminių priešo atakų.
1939–1940 metais Karuostai patekus į sovietų armijos rankas, į šią įtvirtinimų dalį buvo atgabenta toliašaudė artilerija – mobilūs, ant geležinkelio platformų sumontuoti pabūklai. Pirminės mortyrų pozicijos uždengtos betoniniu stogu, be to, pastatyti papildomi priestatai – autentiška caro laikų įtvirtinimų konstrukcija paversta papildomais amunicijos sandėliais.
Po Antrojo pasaulinio karo 2-osios baterijos funkcinė paskirtis išliko tokia pat, ten ir toliau buvo laikoma karinė amunicija.
Atkūrus Latvijos Respubliką, ilgą laiką šio karinio objekto paskirtis taip pat nekito. Latvijos kariuomenė naudojo jį savo karinei amunicijai laikyti. Tik 2017 metų rudenį visa amunicija buvo pervežta į naują poligoną, įrengtą Vainiuodėje, 70 km nuo Liepojos.
Tolimojo stebėjimo bokštai
1939 metais į Karuostą įžengė sovietinė armija, atvyko tūkstančiai raudonarmiečių. Čia ji įkūrė savo karinio jūrų laivyno bazę. 1940 metais ant jūros kranto iškilo 4 betoninės artilerinių pabūklų pozicijos ir vadavietė. Naujųjų pabūklų šaudymo nuotolis siekė 25 km. Pastarųjų ugniai koordinuoti tais pačiais metais pastatytas tolimojo stebėjimo bokštas.
Po Antrojo pasaulinio karo ši baterija nebuvo rekonstruojama.
Greta pirmojo bokšto 1954 metais iškilo dar vienas tolimojo stebėjimo bokštas ir vadavietė 180 mm kalibro mobiliajai artilerijai koordinuoti.
Dar vienas toks bokštas stūkso pajūrio priekrantėje į pietus nuo Liepojos.
Moters portretas šiauriniuose fortuose
Prancūzų dailininko Al Sticking (pseudonimas) rūpesčiu šiaurinių fortų mūrai praturtėjo aukštos meninės vertės dailės kūriniu. Tai giliu emociniu turiniu spinduliuojantis žilagalvės moters portretas.
„Esame labai dėkingi prancūzų dailininkui Al Sticking. Al keliauja po istorines Europos vietas ir renka išskirtines istorijas, kurias galėtų paversti savo meno kūriniais. Sužinojęs apie Liepoją, dailininkas buvo tikras, kad išskirtinę istoriją išgirs ir čia. Šv. Onos (lv. Sv Annas) bažnyčioje sutiktos žilagalvės moters gyvenimo istorija sujaudino jį iki sielos gelmių. Šis išgyvenimas netruko pavirsti vaizdingu moters paveikslu,“ – rašoma Liepojos miesto „Facebook“ paskyroje.
Prie šio projekto įgyvendinimo prisidėjo Liepojos miesto savivaldybė.
Šiauriniai fortai. Laisvės kovos
Laisvės kovų frontas Liepoją pasiekė 1919 m. lapkričio 4 dieną. Tądien bermontininkai artilerine ugnimi pradėjo gynybinių miesto linijų (dabartinės lapkričio 14 d. bulvaro teritorijos) apšaudymą.
Naktį iš lapkričio 5 dienos į 6-ąją Bermonto daliniai atakavo miestą ruože tarp pajūrio priekrantės ir Škėdės kelio (dab. Lībiešu gatvės). Latvių kariai buvo užėmę gynybines pozicijas ties šiauriniais fortais. Gynėjų grandį sudarė 99 neapmokyti Latvijos savanoriai, saugantys 2 kilometrų ruožą. Stigo ekipuotės ir šiltų drabužių, todėl slėpdamiesi nuo didelio šalčio daugelis kariškių šildėsi požeminiuose fortų koridoriuose. Puolantys vokiečiai užklupo juos nepasiruošusius. Nepaisydami sunkių oro sąlygų ir amunicijos trūkumo latvių kariai didvyriškai stojo į mūšį ir atrėmė penkiskart didesnių svetimšalių antpuolį. Be to, iš mūšio lauko buvo parsigabenta nemaža karo trofėjų.
Narkevico apkasas
Ši istorinė vieta mena svarbų Latvijos laisvės kovų epizodą. Čia būta apkaso, gynybinės pozicijos, iš kurios Latvijos kariuomenės grandinis Vilis Narkevicas (lv. Vilis Narkēvics), ginkluotas lengvuoju kulkosvaidžiu (angliškas 7,69 mm kalibro „Lewis“ automatas), siekė apsaugoti Škėdės tiltą. Diskinė dėtuvė su 97 šoviniais ir pats ginklas svėrė beveik 12 kilogramų. Tai buvo sunkus, tačiau efektyvus ginklas. Pirmajame pasauliniame kare sukaupta grandinio patirtis ir taikli kulkosvaidžio ugnis svariai prisidėjo prie sėkmingos mūšio baigties. Už šį nuopelną Vilis Narkevicas buvo apdovanotas Lačplėsio karo ordinu.
Latvijos karinių pajėgų ir nacionalinės gvardijos kariškiai grandinio Narkevico mūšyje gintą kovinę poziciją atnaujino 2017 balandį.